Žibutė

Žibutė Žibutė, melsvoji gėlytė, Nors miškas sustingęs dar miega, Išlindo pro tirpstantį ledą. Nubudus iš baltojo sapno Ir veidą pakreipus į saulę, Prabilo: ,,Būk sveikas, pasauli,“. Pabuskite žolės ir medžiai, Čiurlenkit, šaltiniai, ar girdit Pavasario plakančią širdį? Ir žydi melsvoji gėlytė, Iškilus virš lapų pernykščių, Ir klausosi – antys atkrykščia